PASLAPTINGA JŪRA IR KALBANČIOS ŽVAIGŽDĖS

 

Seniai seniai, mažame žvejų kaimelyje, gyveno mergaitė vardu Luna. Kiekvieną naktį ji sėdėdavo ant kranto ir stebėdavo žvaigždes, kurios, regis, mirgėjo jai asmeniškai. Lunos senelis, patyręs žvejys, kartą jai pasakojo, kad jei labai įsiklausysi, nakties dangus pradeda kalbėti. 

- Žvaigždės ne tik šviečia, jos turi savo istorijas. Ir kai ateis laikas, jos tau pašnibždės paslaptį,- sakydavo jis.

Vieną naktį, kai Luna liko viena prie jūros, staiga pajuto švelnų šaltą vėją, ir žvaigždės pradėjo kalbėti. Jos balsai buvo švelnūs, tarsi dainuojantys.

 - Luna, jūroje slypi sala, kurioje rasi atsakymus į visus savo klausimus. Bet norint ją pasiekti, reikia suprasti mus, žvaigždes,- jos šnibždėjo.

Luna pajuto keistą trauką ir nusprendė surasti tą stebuklingą salą. Ji paprašė senelio valtį ir leidosi į kelionę per paslaptingą jūrą. Visą naktį ją lydėjo žvaigždės, kurios mirksėjo ir šnibždėjo savo paslaptis. Jūra atrodė tyli ir rami, tačiau Luna jautė, kad ji kupina stebuklų.

Staiga, virš jūros pakilo migla, o tolumoje pasimatė sala. Sala buvo apsupta švytinčių bangų, kurios atrodė lyg pagamintos iš grynų žvaigždžių spindulių. Luna pasiekė krantą ir įžengė į salą, kur kiekvienas žingsnis buvo tarsi pasivaikščiojimas po dangų – smėlis buvo minkštas ir švelnus kaip debesys.

Saloje stovėjo didžiulė žvaigždės formos kalva. Luna užlipo į jos viršūnę, kur atrado mažą, auksinį veidrodėlį. Kai tik Luna jį pakėlė, dangus ėmė švytėti dar ryškiau.

 Žvaigždės kalbėjo aiškiau nei bet kada anksčiau: 

- Atsakymus rasi ne išorėje, o savyje. Mes rodome tau kelią, bet tik tu gali suprasti savo širdies šviesą.

Luna suvokė, kad atsakymus į savo klausimus ji visada nešiojosi viduje, tačiau tik žvaigždės ir stebuklinga sala padėjo jai tai pamatyti. Ji sugrįžo į savo kaimelį ir nuo tada kiekvieną naktį klausėsi žvaigždžių, kurios toliau šnibždėjo išmintį, padėdamos jai suprasti pasaulį ir save vis giliau.

Autorė: Kristina Narkevičiūtė - Ignatenka