Kartais gyvenime susiduriame su situacijomis, kurios skatina mus neužsimerkti ir kovoti už tai, kas teisinga, net jei tam reikia išdrįsti pakelti balsą. Tą dieną, kai viena mama su penkerių metų sūnumi – autistu, turinčiu ypatingų poreikių – atvyko į savo miesto polikliniką, jos tikslas buvo paprastas: rasti pagalbą mažyliui, kuris staiga pradėjo stipriai kosėti. Juk, kaip žinome, vaikams – ypač tiems, kurie negali kalbėti ir išreikšti savo jausmų – sveikata yra jautriausia tema. Tačiau, kas galėtų pamanyti, kad paprasta kelionė į gydytojo kabinetą gali tapti iššūkiu? Tai nebuvo eilinis vizitas – užtrukęs ilgokai ir pareikalavęs ne tik kantrybės, bet ir ryžto. Nors mama suprato, kad registratūroje yra daug žmonių ir vietų galbūt nėra, ji vis tiek tikėjosi, kad ji ir jos sūnus bus išgirsti. Vietoje to, gavo atsakymus, kurie ją šokiravo. Paprasta frazė: „Nėra vietų“, paliko ją priblokštą. Ji bandė paaiškinti, kad jos sūnus serga, tačiau atrodė, kad jos žodžiai liko tarsi nepasteb...