REGISTRATŪROS IŠŠŪKIAI IR TIKROJI PAGALBA – ISTORIJA APIE RŪPESTĮ IR SUPRATIMĄ

 

Kartais gyvenime susiduriame su situacijomis, kurios skatina mus neužsimerkti ir kovoti už tai, kas teisinga, net jei tam reikia išdrįsti pakelti balsą. Tą dieną, kai viena mama su penkerių metų sūnumi – autistu, turinčiu ypatingų poreikių – atvyko į savo miesto polikliniką, jos tikslas buvo paprastas: rasti pagalbą mažyliui, kuris staiga pradėjo stipriai kosėti. Juk, kaip žinome, vaikams – ypač tiems, kurie negali kalbėti ir išreikšti savo jausmų – sveikata yra jautriausia tema. Tačiau, kas galėtų pamanyti, kad paprasta kelionė į gydytojo kabinetą gali tapti iššūkiu?

Tai nebuvo eilinis vizitas – užtrukęs ilgokai ir pareikalavęs ne tik kantrybės, bet ir ryžto. Nors mama suprato, kad registratūroje yra daug žmonių ir vietų galbūt nėra, ji vis tiek tikėjosi, kad ji ir jos sūnus bus išgirsti. Vietoje to, gavo atsakymus, kurie ją šokiravo. Paprasta frazė: „Nėra vietų“, paliko ją priblokštą. Ji bandė paaiškinti, kad jos sūnus serga, tačiau atrodė, kad jos žodžiai liko tarsi nepastebėti.

Bet, kaip dažnai gyvenime nutinka, niekas nebuvo taip, kaip atrodė iš pradžių. Pasiryžusi nesustoti ir nepraleisti progos užtikrinti savo sūnui pagalbos, mama paprašė, kad ją priimtų. Ir taip, su šiek tiek atkaklumo ir nuoširdumo, buvo priimta. Gydytoja, kurios žvilgsnis nebuvo kupinas nuoskaudos ar abejingumo, bet užuojautos, rūpestingai apžiūrėjo berniuką ir priėmė visus reikalingus sprendimus.

Tuo pačiu mama patyrė dar vieną pamoką: nuoširdumas ir pagarba turi būti abipusiai. Tai, kas prasidėjo kaip nesusikalbėjimas ir abejingumas, baigėsi ne tik medicinine pagalba, bet ir gilesniu žmogaus supratimu. Nors po šio vizito jausmas, kad kažkas buvo ne taip, liko, visgi, tai tapo svarbia patirtimi, kuria galima dalytis ir išmokti iš jos.

 

Bendruomenės galia – daugiau nei žodžiai

 

Po šio įvykio mama nusprendė pasidalinti savo patirtimi, kad sužinotų, ar tik ji viena susidūrė su tokiais iššūkiais. Pasidalijusi savo istorija socialiniuose tinkluose, ji atrado, kad ne tik ji patyrė panašių sunkumų – dauguma žmonių, kurie turėjo susidurti su sveikatos priežiūros sistema, pasakojo savo istorijas apie nepriimtas pagalbas ar žmogiškąjį faktorių, kuris, atrodo, užstojo tikrąjį rūpestį.

Įdomu, kad komentaruose buvo įvairių nuomonių – kai kurie žmonės pabrėžė, kad tokių situacijų nesitikėjo, kai kurie užjautė ir padėjo surasti sprendimus, o kiti tikino, kad kartais, norint gauti pagalbą, reikia pasistengti ir nebijoti kovoti už savo teises. Šie pasidalijimai buvo ne tik naudingi, bet ir skatino daugiau žmonių atkreipti dėmesį į svarbą: rūpestingumas ir empatija turi būti visur – nuo mažų gyvenimo smulkmenų iki didžiausių iššūkių.

 

Tebėra vietos pokyčiams – mūsų balsai skamba

 

Nors mama ir jos sūnus šiame kelyje patyrė nemažai sunkumų, jie taip pat turėjo galimybę matyti, kad net ir menkiausias pokytis gali sukelti didžiulį skirtumą. Dauguma žmonių nesiryžta kalbėti, nes mano, kad niekas neklausys. Tačiau ši istorija rodo, kad pokyčius gali įnešti ir paprasti žodžiai, ir drąsa pasakyti tai, ką galvojame. Nebijoti būti išgirstam ir išreikšti, kad „aš taip pat esu svarbus“ – tai ne tik padeda išspręsti problemas, bet ir skatina supratimą bei sąmoningumą.

Ši pamoka buvo dar viena: net ir mažos pergalės gali suteikti didelę džiaugsmo dozę ir priminti, kad mes visi, kaip bendruomenė, galime padėti vieni kitiems. Tik bendromis jėgomis galime sukurti aplinką, kurioje kiekvienas žmogus jaustųsi vertinamas, suprastas ir rūpestingai prižiūrimas.

Pabaiga? Ne, tai tik pradžia. Mamos ir sūnaus kelionė tęsiasi, tačiau šis išbandymas tapo ne tik stiprybės, bet ir atjautos šaltiniu – tiek jiems, tiek kitiems.

Autorė: Kristina Narkevičiūtė - Ignatenka