Prisimenu laikus, kai šeimoje išgyvenome didžiulę krizę. Augau gausioje šeimoje, kurioje tėvai dirbo per kelis darbus, bet net ir tada buvo momentų, kai vos galėjome sudurti galą su galu. Tais laikais žmonės nebuvo taip rūpestingai globojami kaip dabar . Buvo dienų, kai namuose trūko maisto, o mama juokaudavo, kad galėtų išvirti pietus net iš kirvio. Vaikščiojau su nudėvėtais batais, vilkėjau tuos pačius drabužius kasdien, bet vis tiek buvau laiminga. Rūpėjo tik tai, kad būtų ką valgyti, kad šeimoje vyrautų taika ir kad jausčiau dėmesį tai yra laiką praleistą kartu. Tėvas turėjo silpnybę taurelei, o kai šis įnikdavo į savo aistrą, tai namuose užvirdavo konfliktai, o kartais net daiktai dingdavo. Tačiau labiausiai džiaugdavausi, kai namuose būdavo broliai. Jų buvimas suteikdavo saugumo jausmą. Tėvas jų bijojo, o ypač po to, kai vieną kartą lengvai nuo jų gavo į kaktą. Na, o tuomet mama galėdavo atgauti ramybę bei šypsotis. Nors laikai buvo sunkūs, jie išugdė stiprią ir dorą k...

Tyli naktis, vaiko kvėpavimas gilus,  Ramybė su savimi lyg šviesus debesis.  Už sienos šurmuliuoja gyvenimas kitų,  Bet širdyje tik tyla artima, brangi.   Epilepsijos šešėliai slysta lyg sapnas,  Bet dabar tiktai miegas šiltas ir švelnus.  Kaimynų juokas lyg tolima melodija,  O vaikų žingsniai dunksi lyg per sapnus.   Šypsena kelia besiklausant jų garsų,  Naktis verda už sienos, glosto švelniai.  Vaikų ryšys tarsi šiltas verpetas jungiantis širdis,  Ir šie garsai – jie ne tik šurmulys, bet ramybės dvelksmas.   Švelnumo perlai skamba tylos bangose,  Išnykstu akimirkai lyg būčiau sapne.  Rankytės šiltos lyg saulės spinduliai,  Glosto sielą, užburia svajingai.   Naujas rytojus išauš, ir mes būsime,  Minimaliai pailsėję su naujomis svajonėmis.  Fejerverkai šventadienio kviečia žvilgtelti,  Per langą pakelti akis į dangų, džiaugtis.   Lyja. Gir...

  Lietus už lango tyliai sau burba, O širdyje ramybė jauki, Muzika švelniai verda mintyse, Kai gamtos panorama ir sūnaus šypsnys pasitinka mane.   Mano mažylis – mano pasaulis, Kiekviena diena jam meilės pilna. Svajonės apie namus, erdvę plačią, Kur juokas ir žaidimai skamba kaip daina.   Antys šalia, arkliukas lauke, Katės murks šiltai prie durų, Po žvaigždėtu dangum siela laisva, Tarsi vėjas miškuose aš šoku, plaukiu.   Be jo gyvenimo nebūtų, Maža širdis laiko didelę svajonę. Kalbėti mokytųsi lyg paukštis skrisdamas, Ir mes suprastume vienas kitą per širdį.   Gamta švelniai apkabina, Ji viską suteikia ko trokštu, Maži žingsneliai, didelės svajonės, Sūnaus laimė, tai mano šviesos šaltinis. Autorė: Kristina Narkevičiūtė - Ignatenka

  r žavi Meilė – žodis, kuris žadina širdį ir žavi mūsų vaizduotę, tačiau kartais ji virsta ne džiaugsmu, o pavojingu žaidimu. Ar įmanoma išgyventi santykius, kuriuose, užuot jautus saugumą ir šilumą, atsiduri manipuliatorių rankose, tampi jų žaidimų dalimi? Ir, svarbiausia, kaip atsikratyti šios priklausomybės, kuri griauna tiek sielą, tiek pasitikėjimą savimi? Dažnai manipuliatoriai iš pirmo žvilgsnio atrodo patrauklūs, sėkmingi, žavūs – tikri „meilės plėšrūnai“. Jie, lyg įgudę psichologai, geba priversti moteris įsimylėti, tačiau tik tam, kad pasinaudotų jų švelnumu ir meile savo reikmėms. Manipuliatoriams nereikia įsipareigojimų ar meilės – jų ginklas yra emocinis žaidimas. O aukos tikslas? Nepastebimai tapti įrankiu, kuris maitina jų ego, net nežinodama, kad tapo įkalinta savo pačios jausmų kalėjime.   Kai įsimylime, dažnai užsidedame rožinius akinius. Iš pradžių mums viskas atrodo tobula – gražūs pokalbiai, dėmesys, kartais net jausmas, kad pagaliau radome tą vienintelį....

Savirealizacija dažnai suprantama kaip asmenybės vystymasis, siekiant tobulumo. Keliai į šį tikslą gali būti įvairūs, tačiau jų esmė yra susijusi su giliu savęs pažinimu ir tarpusavio santykiais. Noras padėti sau ir kitiems yra pagrindinė žmogaus prigimtis, susijusi su empatija ir bendruomenės jausmu. Suvokdami savo vidinius procesus – protą, emocijas ir reakcijas – galime geriau suprasti ir kitus. Tarpusavio santykiai, tiek šeimoje, tiek darbe, tampa pagrindine erdve, kurioje išbandomi mūsų įgūdžiai, mokomasi atjautos ir tarpusavio supratimo. Meilė, kaip pamatinė vertybė, vienija šias idėjas, nes per ją žmogus mokosi ne tik priimti, bet ir duoti. Tikra savirealizacija reikalauja holistinio požiūrio – pažinti save ne tik kaip atskirą individą, bet ir kaip bendruomenės dalį, augant kartu su kitais ir per kitus. Galų gale, savirealizacija ir tobulumas nėra galutinė būsena, bet nuolatinis procesas – kelionė, kurioje tobulėjame per savo sąmoningumą ir meilę. Autorė: Kristina Narkevičiūtė -...