IŠGYVENTI KARTU

 

Prisimenu laikus, kai šeimoje išgyvenome didžiulę krizę.

Augau gausioje šeimoje, kurioje tėvai dirbo per kelis darbus, bet net ir tada buvo momentų, kai vos galėjome sudurti galą su galu.

Tais laikais žmonės nebuvo taip rūpestingai globojami kaip dabar .

Buvo dienų, kai namuose trūko maisto, o mama juokaudavo, kad galėtų išvirti pietus net iš kirvio.

Vaikščiojau su nudėvėtais batais, vilkėjau tuos pačius drabužius kasdien, bet vis tiek buvau laiminga.

Rūpėjo tik tai, kad būtų ką valgyti, kad šeimoje vyrautų taika ir kad jausčiau dėmesį tai yra laiką praleistą kartu.

Tėvas turėjo silpnybę taurelei, o kai šis įnikdavo į savo aistrą, tai namuose užvirdavo konfliktai, o kartais net daiktai dingdavo.

Tačiau labiausiai džiaugdavausi, kai namuose būdavo broliai. Jų buvimas suteikdavo saugumo jausmą.

Tėvas jų bijojo, o ypač po to, kai vieną kartą lengvai nuo jų gavo į kaktą. Na, o tuomet mama galėdavo atgauti ramybę bei šypsotis.

Nors laikai buvo sunkūs, jie išugdė stiprią ir dorą kartą.

Dabar gyvename pasaulyje kur valstybė pasirūpina tiek dirbančiais, tiek nedirbančiais. O ir žmonės tapo jautresni vienas kito skausmui.

Esame aprūpinti viskuo ko tik reikia, o kartais net visko pertekę.

Tačiau girdžiu daug skundų apie gyvenimą yra nepaisant to, kad kiek daug turime.

Įdomu ar tie, kurie dabar skundžiasi prasta dabartimi - ar sutiktų grįžti į sunkius praeities laikus? Abejoju.

Šie prisiminimai primena, kad sunkumai ne tik moko išgyventi, bet ir ugdo dėkingumą bei stiprų charakterį. Jie suteikia galimybę įvertinti ne materialius dalykus, bet tikrąsias vertybes – šeimą, artumą, laiką kartu.

Galbūt dabartiniai iššūkiai skiriasi, bet praeities sunkumai augino mus kaip žmones ir mokė branginti tai ką turime ne išorėje, o viduje.

Autorė: Kristina Narkevičiūtė - Ignatenka