SENOVINĖ KNYGA IR MAGIŠKOS PAMOKOS

Viename mažame miestelyje, šalia senos pilies griuvėsių, stovėjo apleista biblioteka. Vietiniai žmonės į ją retai beužsukdavo, nes tikėjo, kad ji užkeikta. Bet mažajai Emilijai, smalsiai mergytei, ši biblioteka visada atrodė kaip paslapčių pilna vieta. Kartą, kai tėvai ilgai užtruko mieste, ji nutarė nueiti ir patyrinėti apleistąją biblioteką.

Kai ji pravėrė senas, girgždančias duris, visur pakilo dulkių debesys. Patalpa atrodė lyg iš senų pasakų – lentynos buvo pilnos knygų, apaugusių voratinkliais, o žvakidėse dar matėsi užgesusių žvakių likučiai. Staiga jos akis patraukė viena knyga lentynos viduryje. Ji buvo visiškai be dulkių, lyg ką tik padėta. Viršelis buvo auksinis, su smaragdo akimi, kuri spindėjo tarsi gyva.

Emilija nedrąsiai paėmė knygą ir atsivertė pirmąjį puslapį. Jame buvo tik vienas sakinys: „Tiesa slypi ten, kur mažai kas žiūri.“ Tai Emiliją suglumino, bet ji tęsė skaitymą. Kai ji pasivertė kitą puslapį, knygoje pasirodė visiškai nauja istorija, tarsi ji rašytųsi prieš jos akis.

Pirmoji pamoka: Emilija įžengė į stebuklingą sodą, kur kiekvienas augalas kalbėjo. Bet jie visi buvo pavargę ir liūdni. Mergaitė pastebėjo, kad sodas nebematė saulės šviesos, nes dangus buvo uždengtas didžiuliais debesimis. Ji nusprendė pasikalbėti su debesimis ir paklausė jų, kodėl jie užstoja saulę. Debesys atsakė, kad jie jaučiasi nepastebėti ir užmiršti, nes visi kalba tik apie saulę. Emilija suprato, kad debesims tereikia būti išklausytiems, todėl ji ilgai kalbėjosi su jais, išklausė jų istorijų. Galiausiai debesys išsisklaidė, ir sodas vėl pamatė saulės šviesą.

Emilija išmoko pirmąją pamoką: Klausydamas kitų, gali išsklaidyti jų tamsą.

Antroji pamoka: Kitą dieną, sugrįžusi į biblioteką, Emilija atvertė knygą vėl. Šį kartą ji pateko į miestą, kuris buvo kupinas veidrodžių. Kiekvienas veidrodis atspindėjo skirtingus žmonių veidus – kai kuriuos laimingus, kitus liūdnus. Tačiau Emilija pastebėjo, kad kai kurie veidrodžiai rodė veidus, kurie neatitiko žmonių tikrovės. Viena mergina atrodė liūdna veidrodyje, nors iš tikrųjų šypsojosi. Emilija priėjo prie veidrodžio ir pastebėjo, kad jis užburtas. Ji nuvalė dulkių sluoksnį nuo veidrodžio, ir staiga merginos atvaizdas tapo tikras.

Antroji pamoka buvo: Kartais reikia nuvalyti dulkes nuo savo sielos, kad galėtum pamatyti tikrąjį save.

Trečioji pamoka: Trečią kartą Emilija atvėrė knygą ir atsidūrė didžiulėje jūroje, kur bangos kalbėjo kaip senos išmintingos būtybės. Jos nunešė Emiliją į salą, kurioje stovėjo senas švyturys, kuris jau daugelį metų nebešvietė. Žmonės jį apleido, nes tikėjo, kad jis nebenaudingas. Emilija įžengė į švyturį ir pamatė, kad lempa neveikia, nes viduje nėra jokios liepsnos. Ji susimąstė, kaip galėtų atgaivinti šviesą, ir suprato, kad jos širdyje dega maža liepsnelė – viltis. Ji palietė lempą, ir jos širdies liepsnelė uždegė švyturį.

Trečioji pamoka buvo: Šviesa pasauliui ateina iš tavo vidinės liepsnos – vilties ir tikėjimo.

Po tų trijų pamokų Emilija užvertė knygą ir pajuto, kad kažkas pasikeitė. Ji suvokė, kad kiekviena pamoka buvo skirta jai padėti suprasti gyvenimą ir pačią save. Senovinė knyga nebuvo paprasta – ji buvo stebuklinga, nes mokė per patirtį ir jausmus.

Nuo to laiko Emilija sugrįždavo į biblioteką dar daugybę kartų. Kiekvieną kartą knyga jai pasakodavo naują istoriją ir atverdavo dar daugiau paslapčių. Tačiau svarbiausia pamoka, kurią Emilija galiausiai suprato, buvo ta, kad tikroji magija glūdi ne knygoje, o jos pačios širdyje.

Ir taip Emilija tapo išmintinga, o paslaptinga biblioteka vėl tapo gyva – ją vėl pradėjo lankyti žmonės, ieškantys atsakymų, magijos ir... savęs.

Autorė: Kristina Narkevičiūtė - Ignatenka