ATSIPRAŠAU, BET BENDRAUTI SU „VAIDUOKLIAIS“, KURIE BIJO SAVO VEIDO, NEPAGEIDAUJU

 

Laura visada buvo nepaprasta mergina. Ji turėjo unikalų talentą – sugebėjo bendrauti su „vaiduokliais“. Tačiau šis gebėjimas dažnai pasirodydavo esantis šiek tiek  keistas. Vieną vakarą, sėdėdama savo mėgstamoje kavinėje, ji gavo ypatingą žinutę iš netikėto draugo – „vaiduoklio“ vardu Gintaras.

-          Sveika, Laura! Gal galėtume pasikalbėti? Aš labai noriu pasidalinti savo mintimis apie šį pasaulį, – rašė jis.

Laura, smalsi ir visada pasiruošusi naujiems nuotykiams, nusprendė, kad gali būti įdomu pabendrauti su Gintaru.

-          Kodėl gi ne? – pagalvojo ji, ir susitarė susitikti miške, kuris buvo laikomas mistišku ir pilnu paslapčių.

Kai ji atvyko, Gintaras jau laukė, tvirtai stovėdamas už didelio seno medžio.

-          Labas, Laura! Aš esu Gintaras, – pasakė jis, tačiau jo balsas buvo liūdnas ir šiek tiek drebantis.

-          Labas, Gintarai! Ką nori pasakyti? – paklausė Laura, stengdamasi išlaikyti pokalbį pozityvų.

-          Žinai, man sunku bendrauti su kitais. Aš bijau, kad mano veidas gąsdina žmones. Šiandien aš išdrįsau atvykti, nes noriu sužinoti, kaip jaustis savyje patogiai ... O gal turėčiau sakyti, savo „švytinčiame pavidale“,- prisipažino jis žiūrėdamas į žemę.

Laura susimąstė.

-          Atsiprašau, bet bendrauti su „vaiduokliais“, kurie bijo savo veido, nepageidauju. „Šmėkloms“ gi ne tas portalas! Turi žinoti, kad esi puikus toks, koks esi!

Gintaras buvo šokiruotas.

-          Tu nori pasakyti, kad tai normalu?

-          Žinoma! Visi turime savo baimių. Bet jei tu nepriimsi savęs, kaip kiti galės tave priimti? Tiesiog būk drąsus!

Gintaras pradėjo šypsotis.

-          Galbūt tiesa. Bet kurgi rasti tą drąsą?

-          Pirmiausia, nusiimk savo „šmėklos kaukę“ ir leisk sau būti tikruoju savimi. Arba bent jau parodyk, kaip tu atrodai!

Gintaras, nors ir nesaugiai, pradėjo transformuotis – jo vidinė šviesa ji pradėjo šildyti, o jo veidas rodyti emocijas, kurias jis slėpė.

-          Ačiū, Laura! Tu neįtikėtina! Nuo šiol nebeslėpsiu savo veido. Laikas būti savimi!

Laura nusišypsojo, žinodama, kad padėjo dar vienam „vaiduokliui“ atrasti savo drąsą.

-          Ir nepamiršk, kad „šmėkloms“ reikia meilės ir pasitikėjimo, kaip ir kitiems žmonėms. Dabar eik ir parodyk pasauliui, koks esi nuostabus !

Ir taip Gintaras, pagaliau išdrįsęs būti savimi, išėjo į pasaulį, o Laura grįžo į savo kavinę, galvodama apie tai, kaip kartais paprastas pokalbis gali pakeisti gyvenimą – net ir „vaiduokliui“.

 

Autorė: Kristina Narkevičiūtė - Ignatenka