EILĖ VAISTINĖJE

Šiltą pavasario rytą vaistinė buvo sausakimša. Eilėje laukė įvairių žmonių – jaunų ir senų, nervingų ir kantrių, kiekvienas su savo mintimis ir rūpesčiais. Tarp jų stovėjo Laura, jauna mama, laikanti ant rankų mažą, miegančią dukrytę, kuri atrodė labai nesmagiai.

Laura jaučiasi šiek tiek nervinga. Jos dukrytė, serganti gripu, miegojo, o ji bijojo, kad ilgai laukdama praras vertingą laiką, kurio jai reikėjo gydymui.

Priešais Laurą stovėjo jaunas vaikinukas, vardu Tomas. Jis atrodė labai užsiėmęs, visą laiką žiūrėjo į telefoną, rašė žinutes ir net kelis kartus paklausė draugo, kokių pleistrų jam reikia, nors laukimo laikas vis ilgėjo.

Laura, pasiryžusi savo dukrytei padėti, drąsiai kreipėsi į Tomą:

-          Atsiprašau, ar galėtum užleisti šią vietą moteriai su kūdikiu? Ji laukia jau ilgai.

Tomas žiūrėjo į ją su skeptiška veido išraiška ir sakė:

-          Aš skubu. Man reikia greitai prieiti, žinote kaip čia viskas vyksta, o jūs, matyt, ne pirmą kartą čia.

Laura, nustebinta tokio elgesio, pažvelgė į senolį, kuris stovėjo už Tomo. Senolis, laikydamasis lazda, šyptelėjo ir pasakė:

-          Jaunuoli, kartais gyvenime reikia padėti tam, kam svarbiau. Kūdikiui reikia pagalbos, o ir mes visi turime būti geresni vieni kitiems.

Tomas nepajudino nei ausies. Jis tik nusijuokė ir toliau žiūrėjo į telefoną.

-          Aš tik perku pleistrus. Tai mano reikalai.

Senolis, vis dar su šypsena, užleido vietą moteriai su kūdikiu, o Laura, dėkodama, skubėjo prie prekystalio. Tomas net nesuprato, kaip jis atrodo kitiems – savanaudiškas ir abejingas.

Kai Laura pasiėmė savo vaistus, Tomas, vis dar stovėdamas eilėje, pasakė draugui:

-          Nėra jokios prasmės užleisti vietą. Kiti tiesiog turėtų būti greitesni.

Netrukus Tomas gavo savo pleistrus, bet jo širdyje nebuvo jokios gėdos ar empatijos. Jis išėjo iš vaistinės, nejausdamas jokių emocijų dėl to, kas ką tik nutiko.

Laura, išėjus iš vaistinės, jautėsi šiek tiek nusivylusi, bet taip pat dėkinga senoliui, kuris parodė, kad vis dar yra žmonių, galinčių užjausti ir padėti kitiems. Tuo metu Tomas galėjo jaustis užimtas ir svarbus, bet jis praleido pro akis tikrąją gyvenimo prasmę – bendrumą ir rūpestį.

 

 

Autorė: Kristina Narkevičiūtė - Ignatenka