LAISVĖS FENIKSAS: GYVENIMO ILGESYS SU ŠYPSENA

 

Kartą buvo tokia mergina, vardu Lina, kuri, rodos, visą pasaulį stebėjo kaip vaikų parodą – viskas jai buvo nuostabu, kiekviena diena skambėjo tarsi per radiją grojamas "top 10" hitas. Ji galėjo gerti kavą rytais, žiūrėti į dangų ir jaustis lyg būtų išgėrusi magišką eliksyrą – ir viskas be kofeino!

Vieną dieną Lina nusprendė sukurti keistą žaidimą pati sau: nusprendė nebeprisirišti prie nieko. Taip, ne prie vaikinų (tų ji neturėjo ir nenorėjo), ne prie daiktų (iPhone'ą iškeistų į akmenį), netgi ne prie augalų (jų jai vis nepavyko prižiūrėti – kasdien augalai jai mirksi įspėjimais tarsi automobilio prietaisų skydelis).

-          Kas sukūrė tą ilgesį? – paklausė Lina savęs vieną vakarą, kai sėdėjo ant sofos, apsikabinusi savo katę vardu Kapsulas (taip, kaip tos kavos kapsulės, nes katė buvo tokia pat maža ir kompaktiška).

-          Ogi aš pati! Čia mano kūrinys! Žinot, kaip kokia menininkė. Tik vietoj paveikslų – ilgesys,– staiga ji suprato.

Kartą, atsitiktinai, Lina užlipo ant žaislo, kurį jos draugė paliko apsilankymo metu. Tai buvo plastikinis paršelis, tas kuris girgžda garsiai, kai jį paspaudi. Lina, nekreipdama dėmesio, užmynė ant paršelio – tas ėmė ir sucypė kaip kokia skęstanti valtis.

-          Pala pala, Lina, ar tu tikrai gali sakyti, kad esi neprisirišusi prie nieko? – piktai paklausė savęs ji ir atitraukė paršelį nuo grindų. Jis atrodė taip, lyg prašytų pasigailėjimo.

-          Na, gerai... gal  aš šiek tiek prisirišusi prie tų mažų smulkmenų, bet kas gi jų nesiilgi? – atsakė sau su šypsena.

Jos draugės juokdavosi:

-          Lina, tu esi tokia atsipūtusi, kad net pati sau pavydi!

 Ji juokdavosi kartu su jomis, nes tai buvo tiesa. Lina sugebėjo pasijausti lyg didžioji gyvenimo filosofė. Ar ją vargino problemos? Ne! Kiekviena problema jai buvo tarsi mažas rebusas, kurį ji ramiai išspręsdavo, tarytum žaistų stalo žaidimą su vaikais.

-          Oho, koks greitas sprendimas! – pasakydavo jai kažkas.

 Ji tiesiog nusišypsodavo ir sakydavo:

-          Aš pati susikūriau šias problemas, tad aš ir sprendimus žinau!

Būdavo kartais, kad Lina ilgesį jausdavo net savo pačios... ilgėjimuisi.

-          Ką tai reiškia? Kaip galima ilgėtis to, kad ilgiesi? – vieną dieną jos draugė susimąstė.

Bet Lina tik numojo ranka:

-          Na, aš tokia sudėtinga ir paslaptinga būtybė, kad net pati save nustebinu!

Ir nors Lina nekūrė dramų savo gyvenime, ji mylėjo tą jausmą, kai ilgesys lengvai paglosto širdį. Tarsi švelnus kačiuko uodegos plaukų šepetys, lengvai brūkštelintis per jos veidą. Ji net pradėjo vadinti tai "širdies glostymu".

Bet kartais Lina tiesiog pamiršdavo visus tuos išmintingus pasvarstymus ir elgdavosi visiškai natūraliai. Pavyzdžiui, vieną dieną ji nutarė išmokti groti gitara. Vos pradėjus mokytis pirmąjį akordą, ji suprato:

-          Ai... O kas man trukdo tiesiog pasimėgauti šia akimirka?

Ir mestelėjo gitarą į kampą, grįžusi prie savo mėgstamiausio užsiėmimo – vaikščiojimo po miestą ir žiūrėjimo į praeivius, tarsi jie būtų kokie meno kūriniai muziejuje.

Taip ir gyveno Lina – be didelių lūkesčių, be prisirišimo prie žmonių ar daiktų, su begaliniu dėkingumu gyvenimui už kiekvieną mažytę dovaną. Kartais net pamiršdavo, kiek išminties savyje turi, nes tiesiog per daug juokėsi iš gyvenimo siūlomų siurprizų. Ir taip, kasdien iš naujo gimdavo kaip feniksas, bet su mažiau dramatišku šou ir daugiau šypsenos.

 

Autorė: Kristina Narkevičiūtė - Ignatenka