LAPŲ DILEMA IR KOTLETŲ AISTRA

 

 

Kartą, lapkričio rytą, kai dangus buvo pilkas kaip močiutės vilnonės kojinės, Antanas išlipo iš lovos su mintimi: „Šiandien viskas keisis!“ Kaip visada, tokią mintį jis turėdavo tada, kai artėdavo šaldytuvo valymo diena. Bet šįkart viskas buvo kitaip.

Antanas dirbo miesto parko prižiūrėtoju. Toks darbas jam tiko – žali medžiai, raminančios paukščių giesmės, o svarbiausia – niekada nereikėjo dėvėti kostiumo. Tą dieną jis išėjo į parką kaip visada, bet kažkas jį aplankė – neįprastas jausmas, galvą užliejo keistas suvokimas. Jis sustojo prie didžiulio klevo, pažvelgė į krentančius lapus ir pagalvojo: „Gyvenimas iš tiesų prasideda iš naujo, kai medžiai numeta lapus.“

– Bet iš kur tie lapai sužino, kada reikia kristi? – garsiai paklausė jis savęs, gal net šiek tiek dramatiškai mostelėdamas ranka. – Ar jie tiesiog galvoja: „Viskas, man gana, metas kristi žemyn, kad kažkas mane sušluotų?“

Prie jo priėjo Kazys – jo kolega ir amžinas optimistas, kurio gyvenimo misija buvo dalinti nepatogius patarimus. Kazys laikė rankoje medinį grėblį ir linksmai šypsojosi.

– Lapai nenumeta savęs, Antanai. Čia gamta sugalvoja. Gal jie jaučia tą patį, ką tu kiekvieną penktadienį vakare – „čia paskutinis kotletas, man reikia poilsio“!

Antanas sukrizeno. Jis irgi mėgo kotletus, bet jų valgymas niekada neprilygo šitam lapų kritimui. Ką jis veiks, kai parkas liks plikas? Galėtų auginti kotletų medį? Aišku, tokių nėra, bet kodėl gamta galvoja, kad medžiai turi numesti lapus, o ne užsiauginti kepsnių?

Nuo tos dienos Antanas kasdien galvojo apie kotletų medį. Lapai krisdavo, ruduo keisdavosi į žiemą, o jo mintys sukdavosi apie virtuvinius eksperimentus. Jis netgi išbandė kotletų formavimą į lapo formą. Bet, kaip ir gamtos ratuose, ne viskas vyko pagal planą. Pirmą kartą sudegino kotletus, antrą kartą jo katė suvalgė pusę, o trečią kartą Kazys įlindo į virtuvę ir viską „netyčia“ paragavo.

– Gyvenimas prasideda iš naujo, – tarė Antanas vieną šaltą gruodžio rytą, kai nusprendė atsisakyti kotletų medžio idėjos. – Bet tik tada, kai baigiasi maisto eksperimentai.

Kazys pakėlė šluotą, apsuko ją kelis kartus ir tarė:

– O gal gyvenimas prasideda tada, kai supranti, kad reikia laikytis recepto?

Antanas šyptelėjo. Kotletai buvo kotletai, o medžiai buvo medžiai. Bet vienas dalykas buvo tikras – kasmet medžiai numesdavo lapus, o jam tekdavo juos sušluoti. Ir vis dėlto, kasmet, kažkur tarp lapų, kotletų ir keistų gyvenimo apmąstymų, jis jausdavo, kaip gyvenimas iš tiesų prasideda iš naujo.

Ir kiekvieną kartą... su šviežia porcija kotletų.

Autorė: Kristina Narkevičiūtė - Ignatenka