PAVYDŽIOJI ONA IR JOS NEMATOMA KONKURENTĖ

 

Gyveno kartą Ona – šiaip moteris kaip ir visos, bet turėjo viena ydą: ji visko pavydėjo kitoms moterims. Ir ne šiaip kokių pavydų turėjo, o tokį giliai įsišaknijusį, kad pavydėti galėjo visko, pradedant draugais, baigiant... triusikais.

Viena dieną Ona vaikščiojo po prekybos centrą. Ten sutiko visiškai nepažįstamą moterį, kurios vardas buvo Rūta. Pamačiusi Rūtą Ona pajuto keistą plakimą širdyje – ta moteris atrodė tarsi iš kito pasaulio. Rūta stovėjo prie lentynos su pomidorais ir vis juos rinkosi taip lėtai, tarsi svarstytų, kurį geriausiai tiktų įtraukti į mugės parodą kaip tobulą gamtos kūrinį.

-          Na pažiūrėk tik į ją! Pomidorus renkasi kaip kokia princo Čarlzo virėja! Aš, tai dažniausiai griebiu tą, kuris arčiausiai, ir tiek to darbo, - pagalvojo Ona ir staiga pajuto pavydą.

 Ta moteris tikrai turėjo pomidorų rinkimo talentą.

Ona greitai paėmė pomidorą, bet kažkaip ne taip išsirinko ir dar sumušė vieną.

-          Ką jau ką, bet net pomidorai manęs nekenčia, - burbtelėjo ji ir patraukė toliau.

Kitą dieną Ona netikėtai vėl pamatė tą pačią Rūtą kavinėje. Rūta buvo apsikabinusi savo draugus ir garsiai juokėsi, tarsi būtų komedijų žvaigždė. Onai jau net truputį skaudėjo akis nuo tokio laimingo vaizdo.

-          Ir vėl ta pati! Kaip ji gali turėti tokius draugus? Mano draugai tai tik apie politiką šneka arba kaip katės kaklus šalikais apsijuosusios. O čia – žiūrėk, juokiasi iš kokio nors kvailo juokelio. Akivaizdu, kad man ji pavydėti turi, nes aš turiu labai gilias diskusijas namuose...

 Ona jautė, kaip pavydas pamažu virsta į kažkokį keistą užsidegimą.

Bet paskutinis lašas buvo trečią dieną, kai Ona pamatė Rūtą sporto klube. Rūta, vilkėdama puošnius, firminius sportinius drabužius, bėgo ant bėgimo takelio. Ne šiaip bėgo, bet atrodė, kad pasiruošusi olimpinėms žaidynėms. Tuo tarpu Ona, apsimovusi senus, kiek padėvėtus triusikus (kurie jau ir patys prašėsi pensijos), žiūrėjo į savo atspindį veidrodyje. Net nesąmoningai žvilgtelėjo į Rūtos figūrą.

-          Ir ką ji ten po tais sportbačiais slepia? Tikrai kokie nors prabangūs triusikai. Bet kodėl pas ją viskas taip puiku? Kas galėjo pagalvoti, kad net ir RŪTOS TRIUSIKAI geresni už maniškius?! – mintyse spėliojo Ona.

Vieną naktį, nebegalėdama užmigti nuo visų šių minčių, Ona nusprendė, kad pats laikas nustoti pavydėti ir imtis veiksmų. Kitą rytą ji pasiskolino kaimynės dviratį (kad atrodytų aktyviai), užsisakė pamoką pomidorų auginimo kursuose ir iškart įsigijo naują triusikų komplektą (tokį, kad net reklamos agentūros už juos kovotų).

Ir ką jūs manote? Po poros savaičių Ona nuėjo į tą patį prekybos centrą. Šįkart su dviratininko apranga, prie tobulų, niekad nematytų pomidorų (kuriuos ji pati užaugino!), ir – žinoma – prabangių triusikų komplektu.

Tada netikėtai pamatė Rūtą, bet... O stebukle! Šįkart Rūta buvo apsirengusi senais, paprastais rūbais, be jokių ypatingų draugų aplink. Pomidorų ji taip pat neberinko – net neįsivaizdavo, kur jų pirkti.

Ir tik tuomet Ona suprato: galbūt kitų gyvenimai visai nėra tokie tobuli, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Gal svarbiausia turėti džiaugsmą savyje, net jei tavo triusikai ir ne firminiai.

Taip ir gyveno Ona – kartais pavydėdama, bet dažniausiai stengdamasi mėgautis savo patirtimi, kad ir kokie jos triusikai būtų.

 

Autorė: Kristina Narkevičiūtė - Ignatenka