SUSTOK KOL MAGIJA NEPRALĖKĖ

 

Kartą gyveno vyras vardu Jonas, kuris visur skubėdavo. Kiekvieną rytą jis į darbą lėkdavo kaip uraganas, išvažiuodavo anksčiau, kad tik išvengtų kamščių, bet kažkodėl visada užstrigdavo prie raudono šviesoforo. Tuo metu, kai kiti spėjo pamatyti ryto saulėtekį, išgerti kavos ar net pasivaikščioti su šunimis, Jonas tik lakstė ir skundėsi, kad nieko nespėja.

Vieną rytą, bėgdamas kaip įprasta, Jonas pastebėjo ženklą, kurio anksčiau nematė. Jame buvo parašyta: „Sulėtink tempą – prieš tavo akis skleidžiasi magija!“ Jonas nusprendė, kad tai kažkokia nauja reklama – galbūt koks fokusininkas mieste? Bet greitai sukrėtė galvą ir toliau lėkė kaip vėjas.

Kitą rytą, važiuodamas tuo pačiu keliu, vėl matė tą patį ženklą, tik šį kartą jam pasirodė, kad kažkas keista. Jo akys ėmė pastebėti dalykus, kurių niekad anksčiau nebuvo matęs. Šunys ne šiaip vedžiojami – jie šokdami šuoliukais gaudė lazdeles ore lyg cirko artistai. Ant suoliuko senyva pora dalinosi kruasaną, kuris atrodė lyg iš filmų apie meilę Paryžiuje. Net vėjas, pūtęs medžiuose, staiga pasidarė toks lėtas ir švelnus, kad medžių lapai beveik grojo muziką.

– Kas per magija? – pagalvojo Jonas.

Bet, aišku, jis toliau bėgo į darbą. Priešais pasirodė dar vienas ženklas: „Jei nepastebi magijos – laikas stabtelėti!“ Jonas net nesuprato, kad sustojo tik tam, kad perskaitytų ženklą.

Staiga iš šono atėjo vyresnis vyras su ilgais baltais plaukais. Jis atrodė kaip iš kokio senovės filmo apie burtininkus.

– Ar pastebėjai? – paklausė jis su šypsena.

– Ką turėčiau pastebėti? – Jonas buvo sutrikęs.

– Magiją! Ji visada aplink tave. Tik tu vis skubi, bėgi ir pro ją praleki. Stok ir pažiūrėk aplink!

Jonas giliai įkvėpė, pirmą kartą sustodamas visiškai. Tada žvilgtelėjo aplinkui. Vaikai pievoje piešė su kreidelėmis ant žemės tokį paveikslą, kad net Picasso būtų pavydėjęs. Prie kelio augo toks gėlių kilimas, jog jos atrodė lyg tik ką pasodintos rankomis iš rojaus. Ir Jonas, pirmą kartą per daugelį metų, suprato, kad niekur nereikia skubėti.

Nuo to laiko jis kiekvieną rytą pradėdavo lėtu žingsniu, stebėdamas, kaip prieš jo akis skleidžiasi magija. Ir, keisčiausia, nors jis niekur nebeskubėjo, visur spėdavo laiku. Matyt, tikroji magija buvo tame, kad gyvenimas ėmė dėliotis pats savaime, kai tik Jonas nusprendė jį pamatyti.

O fokusininko mieste taip ir nebuvo – tiesiog Jonui atsivėrė akys į pasaulį, kur stebuklai vyko visą laiką. Tik iki šiol jis buvo pernelyg užsiėmęs, kad juos pastebėtų.

 

Autorė: kristina Narkevičiūtė - Ignatenka