ŽINUTĖS NUO SUOLIUKO

 

Milda, jauna ir kūrybinga moteris, retai naudojosi pažinčių programėlėmis. Jai labiau patiko tikras, natūralus bendravimas, bet vieną vakarą, jausdama šiek tiek nuobodulio, nusprendė peržvelgti kelias žinutes. Tarp jų iššoko keista, tačiau kiek intriguojanti žinutė:

-          Labas vakaras žavingai panelei. Ar rastumei laiko žavingam, šmaikščiam ir aistringam vaikinukui?

Žmogus, prisistatęs kaip Jonas, atrodė lyg įdomus kelionių mėgėjas, gurmanas ir fantastinių knygų gerbėjas. Tačiau kažkas apie jį kėlė įtarimų. Nuotraukoje jis sėdėjo ant suoliuko, priešais kalnus ir vandens telkinį. Plaukai – juodi, tačiau profilyje parašyta, kad pilki. Jo profilis buvo neseniai sukurtas, o bendravimas atrodė šiek tiek „pernelyg tobula“ kliše. Nuojauta Mildai kuždėjo, kad kažkas čia ne taip. Visgi, nusprendusi šiek tiek pajuokauti, ji atsakė:

-          Turiu tiek pat laiko, kiek tu turi plaukų spalvų... :)

Jonas greitai atsakė:

-          Mažai tų spalvų, labiau pigmento trūkumas. Iškeistumei seksą į šokoladą?

Nors žinutė ją prajuokino, Milda pajuto keistą nejaukumo bangą. Buvo akivaizdu, kad Jonas bando ją provokuoti. Tai nebuvo flirtas, o kažkas keisčiau – lyg žaidimas su taisyklėmis, kurių ji nesuprato. Ji mandagiai bandė baigti pokalbį:

-          Provokuoji? Nemanau, kad tai mano žanras. Sėkmės paieškose.

Bet Jonas neketino taip lengvai pasitraukti.

-          Pati pradėjai apie nesuderinamumą, - atkirtinėjo jis, tarsi norėdamas įtraukti Milda į ginčą.

Milda sustingo. Ji pradėjo suprasti, kad Jonas – galbūt tik vardas, o gal tik iliuzija. Žmogus, kuris mėgsta užvesti provokuojančius pokalbius, laukdamas, kol kažkas susierzins. Tai buvo lyg žaidimas – bet ji nenorėjo būti šio žaidimo dalyve.

Milda nusprendė atsakyti paskutinį kartą:

-          Man nemalonu tęsti šį pokalbį. Sėkmės tau.

Tačiau Jonas dar turėjo ką pasakyti. Nauja žinutė sušvito jos ekrane:

-          Trenkta?

Ši absurdiška provokacija buvo lyg paskutinis bandymas ją paveikti. Vietoj to, kad pasiduotų, Milda nusprendė tai paversti kūrybine medžiaga. Jos galvoje gimė veikėjas: Jonas – žmogus, kuris sėdi ant suoliuko kažkur tarp realybės ir fantazijos. Jo gyvenimas iš išorės atrodo gražus: kalnai, vanduo, saulėlydis. Bet jo vidus – chaotiškas, kupinas absurdiškų, provokuojančių atsakymų. Kai jis negali suvaldyti pokalbio, pereina į tamsiąją pusę, bandydamas išbalansuoti kitus ir sukurti konfliktą.

Milda šypsojosi. Jonas – tik virtualus personažas, kuris savo provokacijomis bando sukelti reakcijas. Bet jai jis tapo įkvėpimo šaltiniu istorijai. Giliai įkvėpusi, ji nusprendė:

„“Ku ku“ ne man, bet gera istorija jau rašosi. Linkiu, kad ir tau ji būtų gera.“

Ir su tuo, ji blokavo jo profilį. Jonas liko su savo absurdiškomis provokacijomis, o Milda pajuto ramybę. Šį kartą ji neleido niekam sugriauti savo nuotaikos. Ji suprato, kad kai kurie žmonės gyvena žaisdami absurdiškus žaidimus, bet ne kiekvienas turi į juos įsitraukti. Kartais geriausias atsakymas – tiesiog nusišypsoti ir eiti toliau.

 

Moralas: Provokuojantys žmonės gali bandyti įtraukti į savo žaidimus, bet mes visada turime galią rinktis, ar norime į tai įsitraukti. Kartais geriausia jų provokacijas paversti kūrybine medžiaga ir tęsti savo kelią.

 

 

Autorė: Kristina Narkevičiūtė - Ignatenka